stenėti

stenė́ti, stẽna (stẽni NdŽ), -ė́jo intr. NdŽ 1. Q503, R, MŽ, N, K, M, L, LL238, Rtr, Š, DŽ, Sg, Vv pratisu nesmarkiu balsu dejuoti: Steneklis vien stenė́s, vien dejuos J. Jauni ir stẽna Lz. Krito ančkrytis an senų žmonių: serga, stẽna visi Krš. Ne teip sopa, kaip stẽna – nė kiek nekantri Lel. Naktį jau nemiegi, stenì Smal. Anas ką padaris, ir stẽna tiktai Aps. Dirbk dirbk nestenė́jęs! Kt. Kitas stẽna sirgdamas, o kitas i nesirgdamas Pkl. Kad jis tik kiek suserga nesuserga, tuoj stẽna, pukši Všk. Popūtis velnių: musis nespės įkąsti – jau stẽna Trk. Stẽna atsigulęs – jei nori, ir šokinėk į rinkį ano Vvr. Ė stẽna tai kai senis OG285. Ar manai, aš negirdžiu, kaip tu per naktis kosai ir steni? I.Simon. Dreba stirna, vos pastovi, šernas dantimis kalena, ir meška iš baimės stena K.Bink. Tos stenañčios šimtą metų išgyvena, vyrai kaip liepai, veizėk, ir išvirtę Krš. Dejavo, kviksėj[o], stenė́jo toj pelėda Pls. Dabar jaunos paseno – vaikščiodamos jau stẽna (d.) Vlkv. Vesčio aš seną – bijau, kad teip stẽna (d.) Slnt. Dar jis jauną mergužėlę stenė́damas bučiuoja (d.) Mšk. Ko čia stenì, kaip šikt norėdamas Lk. Kentėk tokį sopėjimą bei stenėk … kaip pagimdanti BBMik4,10. | prk.: Javai kap mūras, net žemė stena Brt. Neščėslyvi tiej namai, kur lopšys nenustoja stenė́jęs (kur daug vaikų gimsta) Lp. Verkia, aimanuoja, net žemelė stena V.Krėv. Pilna spinta, net stẽna Ign. | Jaučiai su arkliais ir karvės pašaro stẽna (nori, prašo) K.Donel. Palei tą pirkelę tai dejuoja, tai stẽna (vaidenasi) Pls. ^ Senis džiaugas stenėdamas, jaunikaitis važinėdamos, vaikas kuldamos VP41. Nieko nesopa, o vis stena (kiaulė) LTsV512(Rm). 2. Vb, Lp sunkiai keliant, traukiant ar daug priėdus, privalgius išduoti pratisą garsą: Karvė stẽna parsiėdus Gr. Paršus liuob tol penės, kol stenė́s Lk. Ne taip būtų labai senas, kap priėdęs labai stena LTR(Brš). Stenėdamys ronus rito, kertes raustė S.Dauk. Arkliai ko nepatrūko, tik stẽna ir stẽna visą kelią Lkš. Vijo žirgą kuo greičiausia. Stenėjo žirgas lyg skųsdamos, šoko per ravus V.Krėv. Klauso, kad jo arklys stena, jis suprato, kad su juomi velnias joja BsV283. | prk.: Garlaiviukas, stenėdamas ir pūškuodamas, neša juos į neužmatomą tolumą sp. ^ Kad nepakeli – stenėk Dkš. Kelk tu, o aš stenė́siu Mrj. Ne tiek neša, kiek stẽna Prng. Stena kai višta, dvitrynį dėdama LTR(Vdk). Kad steni kaip akmenį keldamas Šll. Ko čia stenì, gal tavo ratai seni? Č. 3. šnek. sunkiai tarti žodį, neaiškiai sakyti, mikčioti: Gal jam kalba užsilaiko: stẽna stẽna, nieko nepasako Mžš. Kurio tik čia kelmo stenì, a dorai šnekėti nemoki?! Vvr. Stẽna kai kelnes pridirbęs Krs. ^ Stẽna stẽna, stẽna stẽna, nepasako, kur gyvena Šmn, Sb, Rm. 4. šnek. sunkiai, dejuojant eiti: Stẽna par tą slenkstį kaip kiaulė nupenėta Trk. 5. šnek. delsti, svarstyti ką darant, vilkinti: Dar nedavė popieriaus? – Ot stẽna, ot stẽna! Krok. Stẽna, nenori duoti Ėr. \ stenėti; atstenėti; įstenėti; išstenėti; nustenėti; pastenėti; parstenėti; prastenėti; pristenėti; sustenėti; užstenėti